Laiko tėkmė

...2016.. Taip, jau dabar yra 2016 metai.. Ir taip kartais pasvarstau, kaipgi greit bėga tas laikas.. Vaikystė, mokykla, išleistuvės, pirmieji darbai ir t.t... Jau pradeda net gąsdinti.. Gąsdinti, jog ta senatvė ateis taip greitai, jog nespėsim nuveikti nieko naudingo.. Tačiau, bent jau aš tam kelią bandau užkirsti užsiimdamas įvairiausiomis veiklomis.. Viena iš jų, buvo vieno mini renginio organizavimas "Quattro ekspedicija 2015".

Labai džiaugiuosi tuo, kadangi susirinko nemažai dalyvių. Kas skatina ir toliau užsiimti visokių meet'ų, pasivažinėjimų rengimą. Faktas, tai kainuoja: kuras, mano asmeninis laikas. Tačiau patiriamos emocijos yra neįkainojamos. Kelia tavo saviverte, džiaugiuosi savo pasiekimais ir tikrai būna malonu girdėti padėkos žodžius, pagyrimus. Nieko nesakau, buvo ir tų pirmųjų klaidų, kai organizuodamas ne viską apgalvoji tinkamai, tačiau tam ir mokomės, kad kitą kartą nebekartotumėm jų ir tinkamiau pasiruoštumėm.
Kitas dalykas, susidomėjau video montavimu. Pasirodo tai gana įdomus užsiėmimas. Kaip jau matėt vienu postu žemiau, sukūriau Audi fanų himną. Vėlgi neišvengta elementarių montavimo klaidų, tačiau ir vėl darom, mokomės tam, kad nebekartot klaidų. Reiktų pasimokyt man iš vieno draugo, kuris man gimtadienio proga sumontavo filmuką iš mūsų vieno pasivažinėjimo po bekeles. Linksmai praleistas laisvalaikis, pamatytos įdomios vietos:

Audi and Subaru journey.
Ką gi, šiam kartui neišsiplėsiu ir iki.

Audi - tai ne pomėgis, o gyvenimo stilius..

Blogo atnaujinimo proga, sukūriau video klipą - himną, skirtą automobilio mėgėjams..

Tai kas jau praėjo!!!

                 Vaaaaaasara... Tai dabar vienintelis žodis skambantis mano galvoje, na ir žinoma dar egzaminų rezultatų belaukiant reikia "pachilint". Tik gaila, kad ta vasara ne tokia, kokios tikėjausi: šiltos, saulėtos ir daug gražesnės. Na žinoma, dabar nors ir šviečia saulė ir tai be galo džiugina, tačiau gali greit orai persimainyt.. PO VELNIŲ! Nekenčiu, kai per atostogas vyrauja blogi orai, gadina nuotaiką ir ne visada būna ką veikt. Tačiau, jei atsibosta tinginiaut, tai atsiranda noras susirast veiklos. Pamenu paskutinią savaitę mums mokytoja liepė parašyt rašinį: "Egzamino belaukiant". Nušvitau kaip kūdikis, nes jau tada galvoje sukosi neapsakomai daugybę minčių, ką galėčiau parašyt. Taigi, parašysiu ką buvau parašęs :))
                                                       "Egzamino belaukiant"

           Mano žvilgsnis krypsta tai link knygų, tai link kompiuterio: knygos, kompiuteris, knygos, kompiuteris, knygos, kompiuteris, knygos.... AAaaaaaaaaa!!! Nebesupratu kas darosi. Žinoma be kompiuterio yra dar daugybę pašalinių dalykų, kurie stengiasi mane atitraukti nuo ruošimosi egzaminui, tačiau tai tik vienąkart gyvenime ir žūtbūt reikia pasiruošt. Juk tai ne juokas. Jau vien prisimenant tą žudantį lietuvių kalbos mokytojos žvilgsnį ir tuos jos žodžius: - EGZAMINAS !!! Žinoma, po to sekė 2 valandų moralas, kas bus jei neišlaikysim, tačiau aš miegojau atsirėmęs į suolą ir nieko nepamenu. Taaaip, turiu didelę problemą, dažnai miegu per pamokas ir tai kaltas ne kompiuteris ar draugai, o... namų darbai. Jūs, žinoma, manim netikit, bet aš žinau ką veikiu iki paryčių.

           Kartais net susimąstau, kas būtų, jei jeigu mokytojai neužduotų namų darbų, jeigu viskas ką darytumėme namie, nebūtų susiję su mokslais, o paprasčiausiai būtų savo laisvalaikio praleidimas. Dauguma net nesusimąstome kaip vystytųsi gyvenimas be vieno ar kito dalyko. Juk viskas yra neveltum, viskas padaryta tam, kad žmonija galėtų tinkamai gyvuoti. Kažkaip netyčia prisiminiau tuos keletą žmonių, kurie susikūrė savo svajonių gyvenimus metę mokslus prestižiniuose universitetuose kaip Apple įkūrėjas Stev'as Jobsas, soc. tinklalapio įkūrėjas Markas Zucbergas ir operacinės sistemos įkūrėjas Bilas Geitsas, be kurio negalėtumėm dabar naudotis kompiuteriu ir taip pat daryti begale kitų dalykų. Pabandyk Lietuvoj mesti mokslus ir labai greit suprasi, kaip gali žemai pulti, nes čia - Lietuva, čia norint išgyvent reikia stengtis daugiau nei reikia. Nebaigęs mokslų greičiausiai prasižengsi įstatymams, ir bandysi išgyventi neleistinais būdais, arba paprasčiausiai vaikščiodamas gatvėmis, knisdamasis po šiūkšlių konteinerius ir ieškodamas gyvenimo prasmės. Prisiminiau labai gerą anekdotą :D "Policijos pareigūnai atlikdami kratą A. Čekuolio bute atrado gyvenimo prasmę". Čia galima būtų aptikti didelę sarkazmo puokštę. Aišku, tokio žmogaus bute kaip Čekuolio, nieko daugiau nerasi kaip tik begalę įvairiausių žinių, pamokymų, pasakymų ir manau, jog to buto atmosfera skleidžia super pamokančią syvą.

         

"Niekad neatsisakyk duonos ir druskos"

...kiek čia skaitančių asmenų girdėjo šį pasakymą? Kada jį girdėjot, ką veikėt tuo metu? Aš girdėdavau tada, kai reikėdavo atlikti kokius nors darbus vaikystėje. Močiutė dažnai tai sakydavo, ir manau, jog ji teisi, nes bet kada dangus su žeme gali pradėti maišytis. Galvojat, jog niekad to nebus?! Jūs baisiai klystat. Tai gali prasidėti bet kurią akimirką. Situacija su Čeliabinsko meteoritu. Kas būtų, jei jis būtų nukritęs ne Rusijoje, kaip dabar yra iš tikrųjų, o kur nors Lietuvoje, tarkim ant kokio nors laaaaabai svarbaus pastato, įmonės ir pan. Aišku, daugelis lietuvių apsidžiaugtų, jei toks meteoritas nuskristų ant Seimo rūmų, sumažėtų korupcijos skandalų, daugiau pinigų liktų valstybės biudžete. Net iš naujo atstatyti Seimo rūmus būtų daug pigiau, nei leisti toliau seimo nariams vogti mūsų pinigus. Bet aišku, pastačius naują pastatą į jį vėl sugūžėtų tokie patys žmonės, kurie siektų prisikrauti savo apgailėtinas kelnes svetimų pinigų ir teigti, jog tai jų pinigai. Bet vat ot, tai žmonės. Ten kaip tik turėtų sėdėti asmenys, kurie turėtų stengtis dėl Lietuvos žmonių, kurti įstatymus, planus, kaip įgyvendinti idėjas gerinti žmonių gyvenimus, padėti kurti ateitį savo, kitų žmonių vaikams, juk mes tauta, labai stipri tauta su labai turtinga istorija, didžiais laimėjimais ir taip pat garbingais palikimais. Nedaugelis valstybių gali pasidžiaugti tokiais dalykais kaip sugebėjimas iškęsti tiek daug vykusių karų, nepasiduoti bet kokiam spaudimui. Per mūsų žemę praėjo I ir II pasauliniai karai, Žalgirio, Saulės, Durpės mūšiai, karai su vikingais, kovos su mongolais, ir pasipriešinimas lenkams dėl jų nuomone jiems priklausančio Vilniaus. Bet nee, Seimo nariams nesvarbu vissa tai, tas momentas, kai jie prisiekia tarnauti Lietuvos valstybei, jie mintyse, visa tai neigia ir kuria planus kaip pasigviešti kuo daugiau pinigų. Kartais net nervas paiima, atrodo paiimčiau AK-74 arba granatsvaidį ir visus iki vieno ištaškyt ant gatvės už jų bjaurius poelgius, neteisingai arbai kvailai priimtus įstatymus. Juk kiekvienas pagalvojam apie gyvenimą kitose šalyse, kur gyventi žymiai geriau, atlyginimai didesni, mokesčiai proporcingi atlyginimams, ir nekyla abejonių, jog nebus pinigų sumokėt jiems. Kur valdža protingesnė ir dėmesį kreipia kaip tik žmonių labui, žmonių gerovei palaikyti.
Labiausiai mane prajuokinęs dalykas įvyko pernai metais, kai oro uostuose buvo dalijama duona išvykstantiems lietuviams su priminimu grįžti.Mano manymu, tai buvo beviltiškas seimūnų mėginimas sulaikyti lietuvius nuo išvykimo į užsienį, bet tegu tie patys seimūnai labai gerai pagalvoja kas privertė bėgti tuos pačius lietuvius? ...taip jus klounai, jūsų priimtos kvailos pataisos, kvaili įstatymai, apskritai viską ką jūs darot ir bemaž daugiau mažiau kvaila. Atlyginimai, vieni mažiausių Europoje, mokesčiai vieni didžiausių. Pagal Europos reikalavimus, kiekviena šalis turi lygiuotis visomis pusėmis į Europą, kad viskas maždaug sutaptų, bet ne, kam to reikia Lietuvoje, svarbu, kad seimūnams gerai. Niekad nesupratau ir turbūt nesuprasiu, koks velnias leido priimti bet kokius asmenis į seimą ir juolab jų neprižiūri, kad jie eitų reikiamai pareigas, nenusižengtų vidaus tvarkos taisyklėms. Kol nepasikeis valdžia, Lietuva ir toliau skendės skolų ir ūbagavimo liūne. Iš tiesų man gaila pačios valstybės Lietuvos, galiu tikrai teigti, jog esu patriotas ir visad palaikiau tuos, kurie žuvo gindami Lietuvą, bet jei jie sužinotų kuo virto jų taip ginama Lietuva, kažin ar jie tada būtų sutikę ją apginti nuo svetimtaučių :(

Prisiminus...

Kaip gera grįšti... Jaučiu, jog nuo šiandien prikelsiu savo blogą naujam gyvenimui, kurį savo neapdairumu palikau likimo valiai. :)

Tragiška diena!!!

Pamenu vieną tragišką dieną, lėkte lekiu į krautuvėlę, papuoštą visokiausių spalvų kryngeliais, nusipirkti kokio nors kefyro ir keturgubą dozę šokolado (juk minėjau "Tragiška diena") ir pašiurpsta oda. Ne, ne dėl to, kad prie atpigintų agurkėlių neįmanoma prasibrauti, nes bobutės jau nuo pat ryto tykojo iš už kampo ir dabar apspitusios viską šluoja, nors nuo šio vaizdo, širdžiai mieliau nepasidaro, bet visur, pakartoju VISUR, mirguliuoja rūžavai raudonos obuolio formos iškabos, prekės ir šiaip visokie pūkuoti, gauruoti ir "mylintys" pacackai. Galvoje suknibžda mintis: Mają velnias, apsimesiu, kad nieko čia naujo ir nematyto, ir užsimaskavęs ramiu veido žvilgsniu, sėlinu prie to prakeiktojo kefyro, nuo kurio man visad paleidžia vidurius. Tik visų pirma reikia prasmukti pro gynybą - bobučių legioną.

              Šiaip ne taip, po nemenkų pastangų ir kelių naujų mėlynių, po akimis, drybsau prie kefyro ir negaliu išsirinkti. Išknisau gal tris lentynas, ieškodamas savo mėgstamiausio, kuris neturėtų akcijos štampo - saulutės. Pradedu atidžiai studijuoti kainas, jau atrodo pasiekiau savo mąstymo kulminaciją (net galvą paskaudo) ir pačiupęs alternatyviausią variantą iškiliai kinkuoju (nes šiais laikais tik parduotuvėse, pažymėtose įvairiausiais kryngeliais, gali parodyti save) į traumatologinį skyrių. Jau regis matau užrašą - šokoladas. Įkeliu savo koją į savo mažąją skausmo ir pagiežos laboratoriją ir akys sustangrėja! " - Kad mane kur galas!?! " - Te-išspaudžiu šiuos žodžius. Šokoladas ir tas negali apsieiti be kažkokių. neaiškios kilmės, aliejinių metaforų... Tiek to, nutariau pasiaukoti visuotinei šyzai ir pagriebęs keletą šokolado plytelių nusprendžiau užbaigti savo Odisėją, kuri daugiau mažiau naudinga. Slinkdamas link kasos, dar spėju pamąstyti: Kodėl akcinių lipdukų neklijuoja ant kefyro? Bet ši mintis nupurto ir pagalvoju, kad taip tik geriau man, tokiam, biednam ir atsilikusiam nuo mados, eiliniam vartotojui. Tik vieno vis nesuprantu, na kodėl reikia teršti tokį šventą daiktą kaip šokoladas?

Saugokim!!!

- Tėti, kodėl mes gyvenam Amerikoj, o ne Lietuvoj? - klausia sūnus
- Sūnau... tokios šalies kaip Lietuva, senai nebeliko. - pažvelgęs pro langą, taria tėvas

- O dėl ko neliko? - savo nerūpestingu žvilgsniu pažvelgęs į tėvą paklausė sūnus

- Neliko dėl mūsų neatsargumo, dėl mūsų vartojamos kalbos, žodžių. Mes ją sunaikinom vartodami barbarizmus ir anglicizmus.

- Tėti, kaip manai, ar dar kada sutiksim tikrą lietuvį?
- Nežinau, sūnau... Nežinau