Naujieji metai - Drakono metai

                     Mūsų kultūroje drakonas – tai pavojinga, pikta pabaisa, iš kurios kadaise riteriai vaduodavo gražiąsias mergeles, o štai  Kinijoje Drakonas atrodo visai kitaip. Ten jis įkūnija visas teigiamąsias vyriškos natūros savybes: stiprumą, drąsą, kilniaširdiškumą kartu su išmintimi. Kartais jis būna nevaldomas ir nekantrus. Kaip ir Kiškio, taip ir Drakono ženklas laikomas ypatingai laimingu. Drakonas siejamas su kilmingumu, su imperatoriaus rūmais. Kiek pamenu iš išprusimo, šio simbolio žmonės yra aktyvūs, sveiki. Jie yra atviri, nesugebantys veidmainiauti ir meluoti, tačiau dėl šios priežasties jiems gali trūkti taktiškumo. Neapgalvotas žodis gali greitai išsprūsti ir aplenkti mintis. Tačiau tokių žmonių patarimai gali būti naudingi. Tik deja, nepažystu ne vieno žmogaus, gimusio po Drakono ženklu. Tačiau pažystu Šuns, Žiūrkės metias gimusius žmones :) Taip pat apie drakonus yra sukurta labai daug legendų, mitų, padavimų. Štai vienas jų:                          Pasaulis, senas kaip pati magija kuri jį sukūrė, kupinas neatrastų vietų, neatskleistų paslapčių ir paslaptingų padarų. Kažkada šiomis žemėmis klajojo ir Drakono įpėdiniai. Senųjų rasių atstovai, su drakonų jėga, išmintim ir ilgaamžiškumu. Tačiau jų išmintis nepadėjo jiems apsisaugoti nuo grėsmės, grėsmės iškilusios atsiradus žmonėms, kurie buvo pasiryžę savo kelyje sunaikinti viską, kas galėjo kelti grėsmę jų pačių egzistencijai. Nepaisant Drakono įpedinių jėgos, jie visgi buvo įveikti, kai žmonės ėmė vienytis prieš bendrą, galingą tikslą. Tik keli liko gyvi, patys mažiausi, kuriuos spėjo paslepti, įmaišyti tarp žmonių, tarp rasės, kuri artėjo prie šio pasalio užvaldymo. Vienas jų veliau sukūrė savo imperiją.
Čia nuo seno gyvena daugybė įvairių rasių, sukūrūsių savitų tradicijų ir įstabių miestų. Sklando gandai, jog ledo krašte tebegyvena sniego elfų tauta, o užjūryj, tarp aukštųjų kalnų, miegančių kraterių gelmėse iš ties įsikūrė ugnies gaivalai.
Kaip ir visuose pasauliuose čia taip pat vyko ir tebevyksta karai, todėl keliaujant rasti vieną kitą apgriuvusį ir neatsigavusį miestą nėra naujiena. Keliaujant atrasti galima ir tvirtovių, atlaikiusių visas negandas. Viena iš jų, pasislėpusi juodakrantėje saloje,amžinai įšąlusio krašto giliame slėnyje. Kažkada ši tvirtovė priklausė imperatoriui, Drakono įpediniui, kuris dingo per Didįjį keturių šalių karą. Nei kūnas, nei kapas niekad nebuvo rasti ir iki šiol nežinia, gyvas jis ar nebe.
Drakono įpėdinis šioje tvirtovėje kažkada saugojo savo klaną, klaną įstabių karių surinktų iš įvairiausių pasaulio vietų, karių ir herojų, kuriuos jam ištikimi, gyvi likę žmonės dabar iš naujo mėgina surinkti.
Drakono įpėdinių yra ir dabar, tačiau kraujas, tiek maišytas su žmogišku, jau beveik neatpažystamas. Tačiau jam pažadinti buvo sukurtas naujas klanas, klanas iš likučių to, ką buvo sukūręs DragonHeir imperatorius, prieš dingdamas nuo šios žemės.
                                 Čia rašoma, apie drakonų ir kitų butybių egzistavimą. Jos gal ir dabar būtų gyvos, tačiau atsiradus žmonėms - juos išnaikino. Išnaikino tam, kad nekeltų jiems - žmonėms grėsmės, ir siekė įsipiešpatavimo pasaulyje. Žmonės, tai tokie padarai, kurie nori viskam vadovauti, būti aukštesni už kitus. Šiais laikais ir dabar taip vyksta, tik ne taip jau senoviškai. Žmonės pyktį išreiškia piniguose, darbe, sporte ar netgi namie. Tačiau namie reikšti pyktį nėra protinga, kadangi tada kenčia namiškiai, matydami tave pykstantį, o tai tikrai nėra gerai į vaiko auklėjimą, kai jis tai mato. Gerai, grįžkim prie drakonų :) Berašydamas straipsnį dar atsiminiau vieną istoriją apie Krokuvos drakoną. Yra tokia sena lenkų legenda apie Vistulos upę ir kaimelį miškingoje vietovėję prie jos. Žmonės ten gyveno savo trobelėse, ūkininkavo, mainės.
                                Netoli kaimo stūgsojo Vavelio (Wawel) kalnas. Kalne buvo gili ola, į kurią įėjimą dengė aukšta žolė, krūmynai ir bruzgynai. Joks žmogus niekad nebuvo ton olon įėjęs, o kai kurie netgi teigė, kad ten esą drakonas miega. Jaunimas šia pasaka netikėjo, jiems tai tebuvo senolių pasakos, todėl nutvėrę deglų išėjo drakono ieškot arba išsklaidyt legendų. Neskubėdami prasiskynė kelią, įlindo olon ir ėjo gilyn į drėgnas tamsybes, kol kelią pastojo žvynų kalnas ir šnopavimas... Drakonas kaip mat nubudo ir suriaumojo taip, kad vaikinukai išsilakstė. Bet ugnim vis vien spėjo pačirškint jų padus...
                               Nuo tos dienos kaime ramybės nepažino. Drakonas kas dien atskrisdavo, nutverdavo kokią avį ėdesiui. Bet labiausia jam patiko nekaltos mergelės. Kaimiečiai ir patys jam aukų ieškojo ir su baime slėpė, bet kad jau jų labai mažėjo, skatino reikštis didvyriam. Tik kad dauguma jų mirdavo net kardų neišsitraukę. Bet čia, visai neriteriškas batsiuvys Krakas parodė daugiausia išminties. Suradęs riebesnę avelę, ištepė ją sulfanilamido tepalu(chemijos nelabai suprantu, bet tai kažkokia užsideganti medžiaga) ir paliko kur drakonas ją būtinai turėjo pastebėt. Drakonas išlindo išalkęs, todėl nesudvejojo ir sušlemštė avelę. Tik kad nelauktai visi viduriai užsiliepsnojo, ėmė kankint baisus troškulys... Nuskubėjo drakonas prie Vistulės upės, gėrė, ilgai ir godžiai. Kaimiečiai jau bijot ėmės, kad upė nuseks, o drakonas gyvas liks, kol, staiga, visų džiaugsmui prigėręs drakonas sprogo... Kraką paskelbė kaimo valdytoju, o jam mirus, rankomis sunešė žemes ir supylė didelį kalną, iki šiol ten tebeesantį. Kaimas su laiku išaugo į didelį miestą - Krokuvą.
O drakono kalnas iki šiol, su savo įspūdingu 200 pėdų ilgiu, sutraukia begales turistų...
                               Štai vienas įrodymas, jog galbūt kažkada Drakonai egzistavo, tačiau tai nėra patvirtina, kadangi niekur pasaulyje nebuvo rasta Drakono palaikų. Vieni teigia, jog Drakonai prieš mirtį nuskrisdavo į kraterį ir susidegindavo tam, kad neliktų pėdsakų, kiti teigia, jog Drakoną prieš mirtį suvalgydavo kitas Drakonas, taip padėdamas jam išgyventi, o paskutinis pats kažkaip suiro, o kaulai dingo.  :)