Japonai užsibrėžė iki 2050-ųjų pastatyti liftą į kosmosą???

Štai kokią šiandien antraštę perskaičiau naujienų tinklalapyje 15min.lt. Tikrai dauguma žinome, kokie protingi, darbštus yra japonai. Jie kuria galingas mašinas, protingus robotus, super variklius ir dar daugybę super daikčiukų, kuriuos dar negreit pamatysim Lietvoje, bet kas galėjo pagalvoti, jog jie ims... ir sugalvos kurti liftą į kosmosą. Bet jūs pagalvokit?! ant kiek tai yra nerealu, kiek tai padėtų žmonijai žengti milžinišką žingsnį į priekį.

 Japonai šį planą vadina - realiu. Hmmm... kartais pagalvoji, koks optimistas turi būt, kad tai atrodytų įmanoma, ir šį kosminį keltuvą žada pastatyti per ateinančius 40 metų. Toks liftas, vienu metu galėtų kelti 30 žmonių, 200 km/h greičiu. Tai viena kelionė pirmyn užtruktų apie savaitę keliaujant 35 tūkst. km iki pirmosios stoties. Ten būtų išlaipinami, taip vadinamieji kosmoso turistai, o toliau kilti likusius ~ 60 tūkst. km. galėtų tik mokslininkai ir kiti tyrinėtojai. Tai maždaug ketvirtadalis atstumo iki mėnulio. Tačiau visa tai, kolkas tik brėžiniai ir teoriniai skaičiavimai. Kaip teigia mokslinių ir ekonominių naujienų tinklapis Ekonomika.lt, jog japonų korporacija "Obayashi" pasitelks daugiau nei 20 kartų už plieną stipresnę anglies nanovamzdelių technologiją, kurios pagalba galėtų nutiesti lifto šachtą, kuri driektųsi 96 000 km virš žemės paviršiaus. Pati pirma mano mintis buvo, jog tai velniškai didelis atstumas. Tokiam projektui įgyvendinti reikia milžiniškų investicijų, o žmonių, kurie norėtų finansuoti visą šitą reikalą, abejoju ar atsiras, nes jei kas nepavyktų..... UUUUU nuostoliai milžiniški ir bankrotas ligi gyvenimo galo. Na va, turputį pafilosofavau apie tuos, kurių protai mums nesuprantami.

Vasario 24-oji

               Na štai, praūžė, prabėgo dvyliktokų šimtadienis. Beliko skaičiuoti likusias 100-tą dienų iki vasaros, kuri prasidės lietuvių kalbos valstybiniu egzaminu. Kai kurie šios dienos labai laukia, kai kurie tiesiog nervinasi, nes vien žodis... egzaminas daug ką gąsdina, tačiau tereikia šiektiek neapsileist ir manau visi jį išlaikytų :)
               Vasario 24 dieną mūsų mokykloje įvyko taip ilgai lauktas dvyliktokų šimtadienis ir vienuoliktokų krikštynos. Oj buvo faina stebėt, kaip bjaurisi vienuoliktokai nuo negardžiosios košės

Kiek pamenu, jos sudėtį sudarė labai įvairūs indigridientai :DDD dėja, net ir dabar negaliu jų minėt :DD

Oj, buvo smagu














Žinot ką.... aš dar kai ką įdėjau, kai niekas nematė, ir manau tegu tai lieka paslaptyje

Kiek pamenu, prabuvau tik vienoj pamokoj, o į kitas ne nėjau :) nes buvo žymiai įdomiau bastytis su kitais ir daryt šeip nesmones. Keletą balionų papuošiau troll face'ais, truputį atšventėm

Linksmiausia turbūt buvo per pertraukas:
šokom











taškėmės















 trypčiojom

nu žodžiu, judėjom taip, kaip kas moka











darėm ir traukinukus ir šokom susibūrę į didelius ratus :) na, apibendrinus, galiu teigti, jog buvo

pati smagiausia akimirka, tai buvo vakaro dalis, joje juokėmės, stebėjomės ir tiesiog šypsojomės :) nes buvo dėl ko. Man žiauriai patiko draugų sukurtas šokis, ne kiekvienas taip sugalvotų

visą vakarą labiausiai laukiau vieno dalyko, kai pradės rodyti 12-okų namų darbų video :DDžiauriai buvo smagu, nes buvo ir tokių epizodų, kai nepasisekdavo ir dar jei juokingai nesigaudavo kas nors :D

 

o va čia Bloopers  :DDD linksmoji dalis (nepavykę kadrai)

Iki

Ištrūkimas!

Kai įjungiau šią dainą, pradėjau įsivaizduot save sėdintį kokiam krėsle, besisupuojantį, o šone manęs sukosi žaislas, kuris skleidė tuos garsus panašius į varpelių. Norėtųsi pajustį tą jausmą, kai atitrūksti nuo kūno, pajunti visišką euforiją, nieko nejunti, nei rūpesčių, kurie tave slegia, nei bėdų, kurios tave užgriūna kiekvienąkart kai bandai ką nors atlikt naudingo ne tik sau, bet ir kitiems.

Dabar dar keisčiau pradėjau elgtis :DD šiuo momentu ieškau muzikos, kuri skambėtų kuo šiurpiau... noriu paklausyt ir pažiūrėt kokius vaizdinius pradės man kurt vaizduotė :D o mano vaizduotė tikrai labai galinga, 2011 metų vasarą ėjau namo ( atostogavau pas mamos tėvus kaime ) ir buvau išėjęs pas pusbrolius, antros eilės. Pusbroliai gyveno Beižonyse, o mamos tėvai Klėriškėse. Tai pas juos šiektiek užsibuvau, ir pažiūrėjus į laikrodį, jog rodo puse dešimt ( maždaug ) atsisveikinau su jais ir išėjau namo. O iki namųųųų... 5-6 kilometrai, tai tikrai manęs neguodė. Jau buvo pradėję tempt. Pradėjo kilt vėjas. Kažkodėl nesijaučiau gerai ;D nes namo reikėjo eit keliu, kuris vedė pro miškus. Vėjas stiprėjo, taip sujudindamas medžius, jie treškėjo ir siūbavo, leisdami keistus garsus, o mano vaizduotė girdėdama tuos garsus, neleido man ramiai eit namo. Įsivaizdavau, jog po medžius ląksto kažkokie tai padarai, kažkas panašaus į vilkolakius, tik jie lakstė vien tik medžiais. Aš eidamas vis dairydavaus atgal ir žiūrėdavau ar niekas neseka iš paskos, atkreipdavau dėmesį į betkokį garsą ar sušmeižavusį objektą. Neištvėręs baimės, priėjau prie griovio ir atsilaužiau tokio storumo lazdyną, jog pilnai tilpo į delną suspausti. ( Aš į tą lazdą taip buvau tvirtai įsikibęs, jog kai grįžau, nebenorėjau jos paleist.... ;DDD ) Einant namo buvau sutikęs keletą šunų. Jie baisiai mane išgąsdino, kadangi išlindo tiesiai prieš nosį iš krūmų. Tada rimtai vos neprivariau į kelnes, galvojau jog dabar tai bus. Bet visa laimė, jog jie mane apėjo ir nubėgo link Beižonių, tačiau vistiek atsisukdavau atgal įsitikint, jog jų nebėra. Toliau traukiant link namų, įėjau giliau į mišką, visur švilpavo vėjas, keldamas gąsdinantį stūgavimą, ir kranksinčios varnos, sukeldamos daugiau išgąsčio. Visa laimė, jog mamos tėtis grįždinėjo iš pažįstamo, tai su juo ir parėjau, nes turbūt būčiau nebeiškentęs keliamų vaizduotės vaizdinių ir su ta lazda sau būčiau taip užsimojęs, jog prarasčiau sąmone ;DD Visą laiką, kol rašiau, ieškojau gąsdinančios muzikos ir man regis aš ją atradau, jei nepatingėsit, užsidėkit ausines ir įsijunkit apačioje esantį įrašą, ir paklausykit bent 5 minutes atsipalaiduodami. Ir žiūrėkit, kokius vaizdinius jums pateiks jūsų vaizduotė. Ir būtų labai įdomu, jei parašytumėt komentaruose ką matėt :)

o aš einu miegot ;) saldžių košmarų!!! mhuuuuaaaahaaaa

"Welcome to Facebook!!!"

O gal reiktų sakyti: "Welcome to the world full of shit???"  
Kiekvieną dieną prisijungi ir tikiesi rasti kažką įdomaus, sudominančio....

...o ten pasirodo pilna verkšlenančių, besiskundžančių, nepatenkintų ir kitaip nepaliaujamai besielgenčių žmonių maišatis. Atrodo noris paiimt ir garsiai užrėkt visiems: IN OFFFF!!!...

Tiesiog vemt verčia, kai ieškodamas ko nors įdomaus, turi skaityt visokį šlamštą.




Ilgiausias pasaulyje cigaras







Startuoja 15min.lt versijos....







Užvakar mirė daininkė Whitney Houston ( įgryso iki gyvo kaulo )







Tėvai pamatę savo dukros nuotraukas facebook.com tinklalapyje išvarė ją iš namų ( Mano nuomone, tai pats absurdiškiausias dalykas, kokį tegalėjau pamatyti šiandieną )




Būsena: Kai žvengti pradėjau :DDDDDD  (atsidarai nuorodą, o ten nei bėgt, nei rėkt. Kartais pagalvoji, kas per žmonės čia renkasi)









Žiauriai gera reklama apie Audi Quattro :)










Celerauto praneša: Mergaitės, radome berniuką youtube nuorodoje kuris nori sušokti Jums Valentino dienos proga (čia turbūt kraupiausias dalykas, kurį pamačiau pas save ant sienos)






Paspausk Patinka ir : ir aš su tavim būsiu susižadėjus savaite :)*  ( nors paiimk ir nusišauk. Jei taip ir toliau, tai manau, jog tuoj pradės atsirasdinėt ir tokios užklausos, kaip: Paspausk Patinka ir: ir leisiu tau padaryti su manim ką nori.   Verk noris pagalvojus, kas bus su mūsų vaikais) ( Vieną dalyką žinau tikrai, jog kompiuterio jie neturės iki 15-16metų)

Bet kita vertus myliu tokias užklausas: Paspausk patinka ir: pastatysiu tau alaus arba kebabą (Va tada tai pilnai sutinku, kad užklausos - geras dalykas) ;DD










Ši diena ypatinga tuo, kad šiandien švenčiamas Šv. Valentinas. Tačiau aš šios dienos nesureikšminu kaip ypatingos šventės, Gražu, kai tave pasveikina draugės, ir kai aš jas pasveikinu, bet...







kai tave pažymi ant nuotraukos.... tada jau pradeda nervint ištisi atnaujinimai, jog kažkas parašė komentarą, nu būtų pom, jei jų nerodytų, bet čia ištisai, ten toks ir toks pakomentavo jos nuotrauką..... :xxxx

"Parke"

            .... well I'm not paralyzed
           But, I seem to be struck by you
           I wanna make you move
           Because you're standing still....
Tai žodžiai iš dainos "Paralyzed", kurią atlieka Finger Eleven. Ši daina atspindi mane, dabartinį mano vidinį pasaulį, kuriame dabar tvyro tikras paralyžius dėl visko, dėl draugų, ateities, mano kurtų planų. Šiandien atradau savo sukurtą istoriją, kurią parašiau gal būdamas 10-12 metų. Tai istorija apie... gal geriau patys jūs paskaitykit :) jums bus įdomiau .......

                       Ruduo... Parke skraido pageltę lapai. Jie čeža po kojomis. Dažnai lyja.
       .... Netoli Jolantos namų buvo didelis parkas. Jolanta labai mėgo būti jame, žiūrėti, kaip margi, lug drugeliai lapai, leidžiasi žemyn. Jolanta buvo nepaprastai graži. Žydromis, lyg linai akimis, šviesiais, auskiniais plaukais. Akimis ji kažko ieškojo, bet ko galbūt ir pati nežinojo. Ji vis tikėjosi surasti savąjį. Ir štai jį surado, ko seniai ieškojo. Jolanta susidraugavo su vaikinu, vardu Salvis. Po pamokų kaip ir visuomet ji skubėjo namo. Staiga išgirdo, kad kažkas ją šaukia. Atsisukusi pamatė Salvį. Jis bėgo paskui ją:
         - Jolanta, aš visur tavęs ieškojau. Maniau, kad tu dar mokykloje, bet Lina su Vika pasakė, kad tu išėjai, nežinau, kiek dar būčiau tavęs ieškojęs.
         - Atleisk, o aš maniau, kad tu varžybose.
         - Na gerai, šiandien šeštadienis, tad nėra jokių varžybų. Gal norėtumei šiandien vakare su manim nueit į šokius?
         - Gerai!
Jie priėjo Jolantos namus ir išsiskyrė. Laikrodis mušė 21h. "keista, kodėl taip ilgai nesirodo Salvis" - mąstė Jolanta. Staiga - skambutis. Tarpduryje pasirodė Salvis.
         - Labas, atleisk, kad pavėlavau.
         - Na dabar jau galime eiti, - nušvito ji.
Linksma porelė nužingsniavo kultūros namų link. Salėje švelniai grojo muzika. Šis vakaras Jolantai pasirodė

nepaprastas. Visą vakarą Salvis šokdino tik ją. Po to palydėjo iki namų ir paprašė:
- Ateik rytoj į parką 22h vakaro.
- Gerai, būtinai ateisiu, - tarė ji.
Apsikabinę ir pabučiavus Jolantai skruostą, Salvis išėjo namo. Jolanta grįžus namo nuėjo į savo kambarį, tačiau nerado sau vietos. Ji labai džiaugėsi, kad pabuvo su Salviu.





Negalėdama nusiraminti, ji išėjo į balkoną. Gretimo namo balkone stovėjo vaikinas. Jolanta jį pažinojo, jo vardas buvo Paulis. Jis labai mėgo gėles. Paulis visuomet sėdėdavo balkone ir žiūrėdavo į Jolantos langus.
           " Ne, daugiau negaliu taip kentėt, aš būtinai turiu nueit pas ją ir pasakyti, kad be jos negaliu gyventi" - galvojo Paulis.
Atėjo 22h. Jolanta skuba į parką. Vakaras kažkoks ūkanotas, visur ir viskam abejingas...
           " Štai pagaliau ir Salvis. O dieve, ir dar išgėręs, jau net čia kvepia degtine." - persigandusi Jolanta mąstė  Šaltas prakaitas išpylė veidą.
           - Na, ko išbalai? kas tau? - prabilo jis
           - Nieko, neimk į galvą. - tarė Jolanta
           - Einam, ten toliau yra suolelis, pasėdėsim. pasakė Salvis.
Jie nuėjo toli į parko gilumą, bet suolelio nesimatė. Pagaliau jie sustojo prie storo, šakoto ąžuolo. Salvis apkabino merginą ir pradėjo aistringai glebesčiuoti, ji nesuprato kam jis taip daro. Staiga jis atstūmė Jolantą ir pažvelgė į ją viskame abejingu žvilgsniu. Netikėtai Jolanta pajuto stiprų smūgį į veidą. Ji susverdėjo ir krito į žolę:
           - Už ką, Salvi, už ką?! - šaukė mergina.
 Tačiau šis, pagautas įniršio nieko negirdėjo ir trenkė kumščiaisi kur pakliuvo.
            Paulis būtinai nutarė nueiti pas Jolantą pasisakyti, kad jį kankina svajos paie ją, o dovanų nešė puokštę ržių. Staiga išėjęs iš laiptinės į lauką, išgirdo triukšmą ir pilną išgąsčio merginos balsą. Nieko nelaukdamas jis nubėgo ten ir pamatė baisų reginį. Ant žemės gulėjo ta pati mergina, apie kurią jis svajojo. Jam to buvo perdaug:
           - Ach, tu niekše, tu beproti!!! - suriko Paulis ir smogė Salviui. Šis parkrito. Paulis pakėlė Jolantą ant rankų ir parnešė namo. Ji dabar suprato, kad tai tikras draugas. Ji, geriau atsipeikėjus, pasakė:
           - Pauli, rytoj mano gimtadienis, būtinai ateik.
           - Gerai, ateisiu,- tarė šis ir dar kiek pabuvojęs su Jolanta, išėjo namo.
Kitos dienos vakaras. Pats laikas pas Jolantą. Paulis nuskynė pačią gražiausią iš visų rožių ir išsiruošė. Laiptinėje, pas Jolantą, kelią pastojo 5 vaikinai:
           - Tai pagaliau susitikom, draugeli! - ironiškai nusišypsojęs tarė Salvis.
           - Ko tau reikia iš manęs? - ramiu balsu paklausė Paulis.
           - Štai ko!!! - suriko Salvis ir smogė Pauliui į veidą. Gintis prieš 5 buvo neįmanoma. Į jį pasipylė smūgiai. Vaikina, atlikę darbą, pasitraukė.
Iš kambario išbėgo linksmutė Jolanta. Ji nubėgo laiptais žemyn, tikėdamasi sutikti Paulį. Ir sutiko... Tik deja, ne tokį, kokio laukė. Ji pamatė Paulio rankose suspaustą raudoną rože. Jos spygliai buvo giliai įsmigę į odą. Iš delno veržėsi raudonas kraujas. Jolanta negalėjo pakęsti tokio vaizdo. Ji puolė Pauliui ant kaklo. Dusdama nuo ašarų glostė ir bučiavo jo atšaliusias lūpas ir veidą..... Po trijų dienų buvo laidotuvės. Karstas lėtai nuleidžiamas į duobę. Jolanta kelis kartus buvo nualpusi. Ant kapo ji padėjo pačias gražiausias gėles, kurias išaugino pats Paulis.
            Po keleto savaičių vyko Salvio teismas. Jis sutrikęs žvelgė į Jolantą kažkokiu bailiu, atleidimo maldaujančiu žvilgsniu. Jis tik dabar suprato savo klaidą. Jolanta paprašė žodžio...



 Šiame rašinyje gali būti klaidų, kadangi jų netaisiau arba pataisiau tik tas, kurios mano manymu buvo perdaug grubios. Tai istorija, kuri atspindi tikrą meile. Meile, kurią gali išskirti tik mirtis. Deja, šiais laikais, kaip žodis, kaip sąvoka "meilė" labai jau nuvalkiotas. Jis nebeteko prasmės, vartojamas beveik kaip žodis Labas. Jei jus gerbia, džiaukitės tuo, jei jums jaučia susižavėjimą, būkit pamaloninti, jei jums meile, niekad neatsukit nugaros ir neatsakykit į tai, nes jums tą patį gali padaryti kitas asmuo. Tad branginkit tuos, kurie yra šalia jūsų ir nepaleiskit, nes galbūt tik jie gali suteikti jums laimės, nušviesti kelią tamsoje... Branginkit ir mylėkit! ;)

Lietuviškumo dvasia

Lietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos yra sunkios. Apskritai, tarkim, kokiam afrikiečiui ar kitos tautybės žmogui išmokti kitą, jam nežinomą kalbą yra be galo sunku, tačiau ne neįmanoma. Žinau du labai gerus pavyzdžius: neperseniausiai į mūsų mokyklą buvo atvykus psichologė Corrie Jankevičienė

.Tikrai amerikietė, gimusi ir užaugusi JAV, išmoko mūsų kalbą. Ir išmoko labai gerai. buvo keista, nes pirmąkart girdėjau gyvai žmogų, kalbantį su akcentu. Ji mūsų mokykloje kalbėjo apie stresą ir jo sukeltus padarinius mūsų sveikatai, jo atsiradimą. Man patiko jos paskaita, todėl likau ir antrą pamoką pasiklausyti jos. Nemažai sužinojau naujo, prisiminiau senas žinias apie mūsų emocijas.


Būčiau šiandien apie tai nerašęs, jei ne internete neseniai peržiūrėtas vaizdo įrašas:


tai dar vienas įrodymas, jog viskas įmanoma, jei iš tiesų norima ir turima valios tai padaryti. Žiūrint video, pradėjau mąstyt... mąstyt apie šitus žmones. Kodėl jie taip daro. Kodėl jiems Lietuva atrodo tokia nuostabi šalis, kai ji mums (daugeliui) atrodo varginga, mažai darbo galinti pasiūlyti šalelė.

Va kur menas - Housas skendentis vaistuose

Katik benaršydamas internete atradau man gražiausią piešinį. Žmogaus talentas, kuris nupiešė šį paveikslą, stulbinantis ir nekeliantis abejonių. Kadangi pats žiūriu M.D HOUSE, tai ir patraukė mano dėmesį

Mūsų akys - mūsų sielos veidrodis

Žmonės sako, jog mūsų akys pasako daugiau, nei mes įsivaizduojame. Šios įkeltos nuotraukos buvo padarytos - mikroskopinės fotografijos būdu.
Atrodo nerealiai!!!

Aš

Taip, kaip aš matau save:





















Taip, kaip mane mato mano draugai:





















Ir kaip mane mato mama:

Tas klausimas: ar turi merginą?

Totaliai, forever alone. Tokiais atvejais, kai kas pasidomi ar nesi niekam įsipareigojęs, arba tiesiai šviesiai paklausia ar turi merginą:  

Mantai, prie lentos!!!

Kad jau birželio 1-oji ne už kalnų ir toji diena bus mums lemianti tai ir taip aišku, kadangi nuo jos priklausys likusi vasara. Birželio 1-oji, tai diena kai visi Lietuvos mokiniai laikys valstybinį lietuvių kalbos egzaminą (man shakes), jis yra privalomas, nes be jo negautumėm brandos atestato, bet išvis norint jį gaut reikia laikyt du mažiausiai, o tai vėl sukelia tam papildomą problemą. Kalbant apie pamokas, jų turiu daug ir keletą nemėgstamų.

Pirmoj vietoj matematika, nes:
 - matematikoj esu bukagalvis
 - mokytoja pakankamai gerai neiššaiškina temų

Ir tik taip girdi, kad prie lentos kviečia tave :o ir jautiesi
tarsi prasmegęs... ir visa klasė į tave tik taip:

 ...o tu toks sėdi nekaltas, nieko nesuprantantis:

ir galvoji: shit, aš čia nieko nemoku. Ir visi juoksis.

Antroj vietoj istorija, nes:
 - ji užknisa
 - kontroliniams perdaug info reik išmokt
Jos pamokos būna sunkios ir nuobodžios, bet prasklaido bet kokį miegą, nes kažkada čia sėdėjau ir tik:

 kad prišoks su savo klausimais apie tą ar aną, tai spėk atsilaikyt

Ji, kaip mokytoja labai keista:

Daugiau nemėgstsmų lyg ir neturiu, kadangi visos kitos daug normalesnės....

tarp mėgstamiausių pamokų, puikuojasi:

pirmoj vietoj lietuvių kalba, nes:
 - nes turiu neblogą galvą rašant kokius rašinius, interpretacijas tik deja, nemoku tinkamai išdėstyt savo minčių
 - per ją dažniausiai miegu

pamenu paskutinį kartą, kai miegojau per lietuvių. kalbėjo regis apie egzaminus ir eilinį kartą skaitė mums moralus... ir man buvo be galo nuobodu:

dažniausiai būna, kad po truputį užsnūstu, bet būna žiauriai kai greit:

tada nors mirk iš juoko, kai staigia dar ir atsibundu, tada sudreba visas stalas  :DDD

Šeip kartais pagalvojus, bus gaila pabaigti ir išeiti iš mokyklos, joje paliekant ir skaudžius ir linksmus prisiminimus, juk čia praleidom net 12 metų. Bet pagalvojus, ar norėčiau čia sugrįžti:

Taigi, o moksleiviams linkiu (kurie čia dar bus ilgus metelius), kad jūs ir patirtumėte visus šiuos jausmus. Nes be jų…. prisiminimai apie mokyklą būtų tušti ir nykūs :)