Pamenu vieną tragišką dieną, lėkte lekiu į krautuvėlę, papuoštą visokiausių spalvų kryngeliais, nusipirkti kokio nors kefyro ir keturgubą dozę šokolado (juk minėjau "Tragiška diena") ir pašiurpsta oda. Ne, ne dėl to, kad prie atpigintų agurkėlių neįmanoma prasibrauti, nes bobutės jau nuo pat ryto tykojo iš už kampo ir dabar apspitusios viską šluoja, nors nuo šio vaizdo, širdžiai mieliau nepasidaro, bet visur, pakartoju VISUR, mirguliuoja rūžavai raudonos obuolio formos iškabos, prekės ir šiaip visokie pūkuoti, gauruoti ir "mylintys" pacackai. Galvoje suknibžda mintis: Mają velnias, apsimesiu, kad nieko čia naujo ir nematyto, ir užsimaskavęs ramiu veido žvilgsniu, sėlinu prie to prakeiktojo kefyro, nuo kurio man visad paleidžia vidurius. Tik visų pirma reikia prasmukti pro gynybą - bobučių legioną.
Šiaip ne taip, po nemenkų pastangų ir kelių naujų mėlynių, po akimis, drybsau prie kefyro ir negaliu išsirinkti. Išknisau gal tris lentynas, ieškodamas savo mėgstamiausio, kuris neturėtų akcijos štampo - saulutės. Pradedu atidžiai studijuoti kainas, jau atrodo pasiekiau savo mąstymo kulminaciją (net galvą paskaudo) ir pačiupęs alternatyviausią variantą iškiliai kinkuoju (nes šiais laikais tik parduotuvėse, pažymėtose įvairiausiais kryngeliais, gali parodyti save) į traumatologinį skyrių. Jau regis matau užrašą - šokoladas. Įkeliu savo koją į savo mažąją skausmo ir pagiežos laboratoriją ir akys sustangrėja! " - Kad mane kur galas!?! " - Te-išspaudžiu šiuos žodžius. Šokoladas ir tas negali apsieiti be kažkokių. neaiškios kilmės, aliejinių metaforų... Tiek to, nutariau pasiaukoti visuotinei šyzai ir pagriebęs keletą šokolado plytelių nusprendžiau užbaigti savo Odisėją, kuri daugiau mažiau naudinga. Slinkdamas link kasos, dar spėju pamąstyti: Kodėl akcinių lipdukų neklijuoja ant kefyro? Bet ši mintis nupurto ir pagalvoju, kad taip tik geriau man, tokiam, biednam ir atsilikusiam nuo mados, eiliniam vartotojui. Tik vieno vis nesuprantu, na kodėl reikia teršti tokį šventą daiktą kaip šokoladas?
