"Parke"

            .... well I'm not paralyzed
           But, I seem to be struck by you
           I wanna make you move
           Because you're standing still....
Tai žodžiai iš dainos "Paralyzed", kurią atlieka Finger Eleven. Ši daina atspindi mane, dabartinį mano vidinį pasaulį, kuriame dabar tvyro tikras paralyžius dėl visko, dėl draugų, ateities, mano kurtų planų. Šiandien atradau savo sukurtą istoriją, kurią parašiau gal būdamas 10-12 metų. Tai istorija apie... gal geriau patys jūs paskaitykit :) jums bus įdomiau .......

                       Ruduo... Parke skraido pageltę lapai. Jie čeža po kojomis. Dažnai lyja.
       .... Netoli Jolantos namų buvo didelis parkas. Jolanta labai mėgo būti jame, žiūrėti, kaip margi, lug drugeliai lapai, leidžiasi žemyn. Jolanta buvo nepaprastai graži. Žydromis, lyg linai akimis, šviesiais, auskiniais plaukais. Akimis ji kažko ieškojo, bet ko galbūt ir pati nežinojo. Ji vis tikėjosi surasti savąjį. Ir štai jį surado, ko seniai ieškojo. Jolanta susidraugavo su vaikinu, vardu Salvis. Po pamokų kaip ir visuomet ji skubėjo namo. Staiga išgirdo, kad kažkas ją šaukia. Atsisukusi pamatė Salvį. Jis bėgo paskui ją:
         - Jolanta, aš visur tavęs ieškojau. Maniau, kad tu dar mokykloje, bet Lina su Vika pasakė, kad tu išėjai, nežinau, kiek dar būčiau tavęs ieškojęs.
         - Atleisk, o aš maniau, kad tu varžybose.
         - Na gerai, šiandien šeštadienis, tad nėra jokių varžybų. Gal norėtumei šiandien vakare su manim nueit į šokius?
         - Gerai!
Jie priėjo Jolantos namus ir išsiskyrė. Laikrodis mušė 21h. "keista, kodėl taip ilgai nesirodo Salvis" - mąstė Jolanta. Staiga - skambutis. Tarpduryje pasirodė Salvis.
         - Labas, atleisk, kad pavėlavau.
         - Na dabar jau galime eiti, - nušvito ji.
Linksma porelė nužingsniavo kultūros namų link. Salėje švelniai grojo muzika. Šis vakaras Jolantai pasirodė

nepaprastas. Visą vakarą Salvis šokdino tik ją. Po to palydėjo iki namų ir paprašė:
- Ateik rytoj į parką 22h vakaro.
- Gerai, būtinai ateisiu, - tarė ji.
Apsikabinę ir pabučiavus Jolantai skruostą, Salvis išėjo namo. Jolanta grįžus namo nuėjo į savo kambarį, tačiau nerado sau vietos. Ji labai džiaugėsi, kad pabuvo su Salviu.





Negalėdama nusiraminti, ji išėjo į balkoną. Gretimo namo balkone stovėjo vaikinas. Jolanta jį pažinojo, jo vardas buvo Paulis. Jis labai mėgo gėles. Paulis visuomet sėdėdavo balkone ir žiūrėdavo į Jolantos langus.
           " Ne, daugiau negaliu taip kentėt, aš būtinai turiu nueit pas ją ir pasakyti, kad be jos negaliu gyventi" - galvojo Paulis.
Atėjo 22h. Jolanta skuba į parką. Vakaras kažkoks ūkanotas, visur ir viskam abejingas...
           " Štai pagaliau ir Salvis. O dieve, ir dar išgėręs, jau net čia kvepia degtine." - persigandusi Jolanta mąstė  Šaltas prakaitas išpylė veidą.
           - Na, ko išbalai? kas tau? - prabilo jis
           - Nieko, neimk į galvą. - tarė Jolanta
           - Einam, ten toliau yra suolelis, pasėdėsim. pasakė Salvis.
Jie nuėjo toli į parko gilumą, bet suolelio nesimatė. Pagaliau jie sustojo prie storo, šakoto ąžuolo. Salvis apkabino merginą ir pradėjo aistringai glebesčiuoti, ji nesuprato kam jis taip daro. Staiga jis atstūmė Jolantą ir pažvelgė į ją viskame abejingu žvilgsniu. Netikėtai Jolanta pajuto stiprų smūgį į veidą. Ji susverdėjo ir krito į žolę:
           - Už ką, Salvi, už ką?! - šaukė mergina.
 Tačiau šis, pagautas įniršio nieko negirdėjo ir trenkė kumščiaisi kur pakliuvo.
            Paulis būtinai nutarė nueiti pas Jolantą pasisakyti, kad jį kankina svajos paie ją, o dovanų nešė puokštę ržių. Staiga išėjęs iš laiptinės į lauką, išgirdo triukšmą ir pilną išgąsčio merginos balsą. Nieko nelaukdamas jis nubėgo ten ir pamatė baisų reginį. Ant žemės gulėjo ta pati mergina, apie kurią jis svajojo. Jam to buvo perdaug:
           - Ach, tu niekše, tu beproti!!! - suriko Paulis ir smogė Salviui. Šis parkrito. Paulis pakėlė Jolantą ant rankų ir parnešė namo. Ji dabar suprato, kad tai tikras draugas. Ji, geriau atsipeikėjus, pasakė:
           - Pauli, rytoj mano gimtadienis, būtinai ateik.
           - Gerai, ateisiu,- tarė šis ir dar kiek pabuvojęs su Jolanta, išėjo namo.
Kitos dienos vakaras. Pats laikas pas Jolantą. Paulis nuskynė pačią gražiausią iš visų rožių ir išsiruošė. Laiptinėje, pas Jolantą, kelią pastojo 5 vaikinai:
           - Tai pagaliau susitikom, draugeli! - ironiškai nusišypsojęs tarė Salvis.
           - Ko tau reikia iš manęs? - ramiu balsu paklausė Paulis.
           - Štai ko!!! - suriko Salvis ir smogė Pauliui į veidą. Gintis prieš 5 buvo neįmanoma. Į jį pasipylė smūgiai. Vaikina, atlikę darbą, pasitraukė.
Iš kambario išbėgo linksmutė Jolanta. Ji nubėgo laiptais žemyn, tikėdamasi sutikti Paulį. Ir sutiko... Tik deja, ne tokį, kokio laukė. Ji pamatė Paulio rankose suspaustą raudoną rože. Jos spygliai buvo giliai įsmigę į odą. Iš delno veržėsi raudonas kraujas. Jolanta negalėjo pakęsti tokio vaizdo. Ji puolė Pauliui ant kaklo. Dusdama nuo ašarų glostė ir bučiavo jo atšaliusias lūpas ir veidą..... Po trijų dienų buvo laidotuvės. Karstas lėtai nuleidžiamas į duobę. Jolanta kelis kartus buvo nualpusi. Ant kapo ji padėjo pačias gražiausias gėles, kurias išaugino pats Paulis.
            Po keleto savaičių vyko Salvio teismas. Jis sutrikęs žvelgė į Jolantą kažkokiu bailiu, atleidimo maldaujančiu žvilgsniu. Jis tik dabar suprato savo klaidą. Jolanta paprašė žodžio...



 Šiame rašinyje gali būti klaidų, kadangi jų netaisiau arba pataisiau tik tas, kurios mano manymu buvo perdaug grubios. Tai istorija, kuri atspindi tikrą meile. Meile, kurią gali išskirti tik mirtis. Deja, šiais laikais, kaip žodis, kaip sąvoka "meilė" labai jau nuvalkiotas. Jis nebeteko prasmės, vartojamas beveik kaip žodis Labas. Jei jus gerbia, džiaukitės tuo, jei jums jaučia susižavėjimą, būkit pamaloninti, jei jums meile, niekad neatsukit nugaros ir neatsakykit į tai, nes jums tą patį gali padaryti kitas asmuo. Tad branginkit tuos, kurie yra šalia jūsų ir nepaleiskit, nes galbūt tik jie gali suteikti jums laimės, nušviesti kelią tamsoje... Branginkit ir mylėkit! ;)

Lietuviškumo dvasia

Lietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos yra sunkios. Apskritai, tarkim, kokiam afrikiečiui ar kitos tautybės žmogui išmokti kitą, jam nežinomą kalbą yra be galo sunku, tačiau ne neįmanoma. Žinau du labai gerus pavyzdžius: neperseniausiai į mūsų mokyklą buvo atvykus psichologė Corrie Jankevičienė

.Tikrai amerikietė, gimusi ir užaugusi JAV, išmoko mūsų kalbą. Ir išmoko labai gerai. buvo keista, nes pirmąkart girdėjau gyvai žmogų, kalbantį su akcentu. Ji mūsų mokykloje kalbėjo apie stresą ir jo sukeltus padarinius mūsų sveikatai, jo atsiradimą. Man patiko jos paskaita, todėl likau ir antrą pamoką pasiklausyti jos. Nemažai sužinojau naujo, prisiminiau senas žinias apie mūsų emocijas.


Būčiau šiandien apie tai nerašęs, jei ne internete neseniai peržiūrėtas vaizdo įrašas:


tai dar vienas įrodymas, jog viskas įmanoma, jei iš tiesų norima ir turima valios tai padaryti. Žiūrint video, pradėjau mąstyt... mąstyt apie šitus žmones. Kodėl jie taip daro. Kodėl jiems Lietuva atrodo tokia nuostabi šalis, kai ji mums (daugeliui) atrodo varginga, mažai darbo galinti pasiūlyti šalelė.

Va kur menas - Housas skendentis vaistuose

Katik benaršydamas internete atradau man gražiausią piešinį. Žmogaus talentas, kuris nupiešė šį paveikslą, stulbinantis ir nekeliantis abejonių. Kadangi pats žiūriu M.D HOUSE, tai ir patraukė mano dėmesį

Mūsų akys - mūsų sielos veidrodis

Žmonės sako, jog mūsų akys pasako daugiau, nei mes įsivaizduojame. Šios įkeltos nuotraukos buvo padarytos - mikroskopinės fotografijos būdu.
Atrodo nerealiai!!!

Aš

Taip, kaip aš matau save:





















Taip, kaip mane mato mano draugai:





















Ir kaip mane mato mama:

Tas klausimas: ar turi merginą?

Totaliai, forever alone. Tokiais atvejais, kai kas pasidomi ar nesi niekam įsipareigojęs, arba tiesiai šviesiai paklausia ar turi merginą:  

Mantai, prie lentos!!!

Kad jau birželio 1-oji ne už kalnų ir toji diena bus mums lemianti tai ir taip aišku, kadangi nuo jos priklausys likusi vasara. Birželio 1-oji, tai diena kai visi Lietuvos mokiniai laikys valstybinį lietuvių kalbos egzaminą (man shakes), jis yra privalomas, nes be jo negautumėm brandos atestato, bet išvis norint jį gaut reikia laikyt du mažiausiai, o tai vėl sukelia tam papildomą problemą. Kalbant apie pamokas, jų turiu daug ir keletą nemėgstamų.

Pirmoj vietoj matematika, nes:
 - matematikoj esu bukagalvis
 - mokytoja pakankamai gerai neiššaiškina temų

Ir tik taip girdi, kad prie lentos kviečia tave :o ir jautiesi
tarsi prasmegęs... ir visa klasė į tave tik taip:

 ...o tu toks sėdi nekaltas, nieko nesuprantantis:

ir galvoji: shit, aš čia nieko nemoku. Ir visi juoksis.

Antroj vietoj istorija, nes:
 - ji užknisa
 - kontroliniams perdaug info reik išmokt
Jos pamokos būna sunkios ir nuobodžios, bet prasklaido bet kokį miegą, nes kažkada čia sėdėjau ir tik:

 kad prišoks su savo klausimais apie tą ar aną, tai spėk atsilaikyt

Ji, kaip mokytoja labai keista:

Daugiau nemėgstsmų lyg ir neturiu, kadangi visos kitos daug normalesnės....

tarp mėgstamiausių pamokų, puikuojasi:

pirmoj vietoj lietuvių kalba, nes:
 - nes turiu neblogą galvą rašant kokius rašinius, interpretacijas tik deja, nemoku tinkamai išdėstyt savo minčių
 - per ją dažniausiai miegu

pamenu paskutinį kartą, kai miegojau per lietuvių. kalbėjo regis apie egzaminus ir eilinį kartą skaitė mums moralus... ir man buvo be galo nuobodu:

dažniausiai būna, kad po truputį užsnūstu, bet būna žiauriai kai greit:

tada nors mirk iš juoko, kai staigia dar ir atsibundu, tada sudreba visas stalas  :DDD

Šeip kartais pagalvojus, bus gaila pabaigti ir išeiti iš mokyklos, joje paliekant ir skaudžius ir linksmus prisiminimus, juk čia praleidom net 12 metų. Bet pagalvojus, ar norėčiau čia sugrįžti:

Taigi, o moksleiviams linkiu (kurie čia dar bus ilgus metelius), kad jūs ir patirtumėte visus šiuos jausmus. Nes be jų…. prisiminimai apie mokyklą būtų tušti ir nykūs :)